Notigalės telmologinis draustinis
Kupiškio rajone, tarp Notigalės ir Skapgirio miškų miškų rymo Notigalės pelkė.
Jos centrinė dalis yra iškilusi aukščiau už pakraščius, o juose yra sekli vandens juosta – lagas. Todėl ši pelkė vadinama aukštapelke. Aukštapelkes maitina tik krituliai – lietus ir sniegas, tad jose mineralinių medžiagų yra labai mažai. Čia gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai. Vieni iš jų – kiminai.
Kiminai tai – durpinės samanos. Jos neturi šaknų, tad vandenį sugeria visu paviršiumi ir sukaupia 20–30 kartų daugiau vandens, negu patys sveria.
Lietuvoje natūraliai auga 35 rūšys kiminų, iš jų net 10 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą ir yra saugomos.
Kimino gyva tik viršutinė 4–5 cm ilgio auganti dalis, o apatinė kasmet nunyksta ir virsta durpėmis. Tai labai lėtas procesas, – per metus susiformuoja vos 1 milimetro durpių sluoksnis. Tad, jei matote metro storio durpių sluoksnį, žinokite, kad jis susidarė per tūkstantį metų! Didžiojoje dalyje Notigalės pelkės durpių sluoksnis siekia 3,6 m, bet yra vietų, kur jų yra prisikaupę net 7,4 metro. Vadinasi, šiai pelkei ne mažiau, kaip 7400 metų!
Pelkės pasaulyje užima tik apie 3 procentų dirvos paviršiaus, bet juose kaupiasi 20–30 procentų pasaulio dirvožemyje esančios anglies, mat kiminai savyje geba sukaupti daugiau anglies nei bet kuris kitas augalas.
Deja, durpynai patrauklūs verslininkams. Iš jų gaminami substratai augalams, išgaunamos durpių dujos, amoniakas, acto rūgštis, durpių spiritas, jos netgi naudojamos kaip kuras. Tada per XX amžių iš 1,5 tūkst. didesnių kaip 50 hektarų pelkių Lietuvoje liko tik 800.
10,4 km2 ploto Notigalės pelkė susiformavo užakus ežerams. Dar ir dabar joje yra išlikę 7 ežerai, iš jų didžiausi – Notigalė ir Ešerinis.
Aplinkiniai gyventojai šią pelkę pamėgę dėl čia gausiai augančių spanguolių. Jos tarpsta ant kiminų ir kupstų, o prinoksta rugpjūčio pabaigoje ir laikosi iki pavasario raudonuodamos tarp sniego patalų.
Pelkėje auga daug pušų pelkinių formų – mažytės, kreivos, tad daugelis negali patikėti, kad joms – daugiau kaip 80 metų. O bene paslaptingiausi pelkės augalai – saulašarės. Šis augalas minta… vabzdžiais. Ant lapo nutūpęs vabzdys sudirgina liaukingus augalo plaukelius, jie gauna „komandą“ užsilenkti ir apgaubti vabzdį. Po to liaukutės išskiria į pepsiną panašų fermentą, kuris per vieną ar kelias dienas suvirškina vabzdį. Tada liaukiniai plaukeliai vėl išsitiesia ir laukia naujos aukos.
Lietuvoje auga trys saulašarių rūšys.
Didžiuosiuose Notigalės ežeruose žvejojama. Žvejai pagauna tamsių, beveik juodų lydekų. Jos tokią spalvą įgauna dėl rūgštaus vandens, o toks vanduo yra dėl durpių, kurių klodas pelkėje siekia net 7,4 metro.
Pelkės ežerų pakrantėse gyvena ūdros. Šis kiauninių šeimos žvėrelis grobiui neišrankus, pagrindinis jo maistas – žuvys, vėžiai, varliagyviai, tačiau ūdros medžioja ir paukščius, smulkius žinduolius, ėda stambius vabzdžius. Alkana ūdra iškart gali suėsti net pusantro kilogramo žuvų.
Su ūdromis vandens telkinius dalijasi didžiausi Lietuvos graužikai, sveriantys net 20–26 kilogramus, bebrai.
Apypelkėse galite sutikti geltonskruosčių žalčių, tačiau budrumo nepraraskite – čia namus randa ir angys – vieninteliai nuodingi Lietuvos ropliai.
Kartais į pelkę užsuka pasimaitinti jūriniai ereliai, – vienos seniausių pasaulyje dabar gyvuojančių paukščių genties atstovai. Šių paukščių išskėstų sparnų ilgis gali siekti net 240 centimetrų. Šie į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukščiai gyvena iki 20 metų. Jei pamatysite jūrinį erelį su balta uodega, žinokite, kad jam ne mažiau kaip 5–6 metai.
Dažniausiai jūrinius erelius galima pamatyti danguje. Jie medžioja sklandydami virš vandens telkinių ir stebėdami vandens paviršiuje esančias žuvis. Pastebėję grobį, plasnoja vietoje arba išskleidę sparnus trumpam tarsi sustoja, o grobį griebia kojomis krisdami žemyn.
Iš viso pelkėje ir aplink ją gamtininkai yra aptikę16 paukščių rūšių, kurios yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Iš jų 15 rūšių peri pelkėje ir apypelkyje. Čia galima pamatyti perinčių gervių, tetervinų, apypelkio miškuose peri juodieji gandrai.
Nuo 1974 m. pelkė saugoma kaip Notigalės telmologinis draustinis, kuris apima ir gretimą Salagalio pelkę.
Sovietmečiu aplink pelkę buvo iškastas griovių ir kanalų tinklas, ištiesintos natūralių upelių vagos, o didžiausių pelkės ežerų vandens lygis reguliuojamas iškastais sausinimo grioviais. Netekusi vandens pelkė užželia, nyksta atviri plotai. Tai kenkia pelkės augalams ir gyvūnams.
Specialistai siekia sudaryti sąlygas išsaugoti gamtines pelkių ir pelkinių miškų buveines su būdinga jiems augalija ir gyvūnija. Todėl pelkėje siekiama atkurti natūralų vandens lygį.
Koordinatės: 55°56′24″ š. pl. 25°17′32″ r. ilg.
