“Drusių” žygis: tarp karsto paslapčių ir knygnešių drąsos

Kovo 14 d., šeštadienį, nepabūgę sušlapti batų, susirinko  gausus būrys žmonių į “drusių”  žygį, skirtą Knygnešių dienai. “Drusus” biriežietiška tarme reiškia “drąsus”. Nors dėl tirpstančio sniego teko koreguoti maršrutą, o kelias net šiek tiek pailgėjo, tai tik dar labiau sustiprino įspūdžius ir suteikė žygiui tikro žygeiviško, knygnešiško charakterio. Iššūkiai tapo patirties dalimi, leidusia bent iš dalies pajusti, ką reiškė keliauti su tikslu ir rizika.

Vienas ryškiausių šios istorijos herojų– iš Biržų krašto kilęs Jurgis Bielinis. Jis laikomas garsiausiu Lietuvos knygnešiu, per savo veiklos metus išplatinusiu dešimtis tūkstančių lietuviškų leidinių. Bielinis ne tik pats gabeno spaudą iš Mažosios Lietuvos, bet ir organizavo platintojų tinklą, kuris veikė tarsi slapta logistikos sistema. Knygos buvo slepiamos vežimuose, šieno kupetose, specialiai įrengtose slėptuvėse, o kartais net pernešamos pėsčiomis per miškus ir pelkes.

Ypatinga tai, kad nepaisant nuolatinių caro valdžios persekiojimų, Jurgis Bielinis sugebėjo ilgą laiką išvengti suėmimo. Jis dažnai keisdavo maršrutus, judėdavo naktimis, naudodavosi vietinių gyventojų pagalba ir puikiai pažinojo aplinkinius kelius bei miškus. Pasakojama, kad jis gebėdavo pasislėpti net ir tada, kai persekiotojai būdavo visai šalia. Tokia išmonė ir drąsa pavertė jį ne tik istorine, bet ir legendine asmenybe.

Karstinis kraštovaizdis – gyvas ir kintantis

Žygio maršrutas vedė per Drąseikių geologinį draustinį – teritoriją, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti rami, tačiau iš tiesų slepia nuolat kintančią žemės gelmių dinamiką. Kraštovaizdis čia numargintas įvairių formų (net žiedinių!) smegduobėmis.  Kai kurios jų pirpildytos vandens, kitos užžėlusios augmenija ir tapusios pelkėtomis įdubomis. Juokaujame, kad  vietovės pavadinimas Drąseikių (tarmiškai Druseikių) yra toks,  todėl, kad tik drąsūs žmonės prie smegduobių gali gyventi.

Skirtingai nei garsieji Kirkilų karstiniai ežerėliai, kur karstiniai procesai atsiveria labai aiškiai ir yra pritaikyti lankytojams, Drąseikių draustinyje gamta išlikusi laukinė ir mažiau paliesta. Čia ežerėlių dugną dažnai dengia įgriuvusios kvartero nuogulos, o vanduo neturi tiesioginio ryšio su giluminiais karstiniais sluoksniais, tačiau jie taip yra įtraukti į NATURA 2000 buveinių sąrašą.

Gamtos vertybės ir atsakomybė

Žygio metu pasiektas ir Ąžuolynės botaninis-zoologinis draustinis, esantis Ąžuolynės miške. Tai viena vertingiausių vietovių regione, kur saugomos europinės svarbos miškų buveinės.

Čia aptikta 71 paukščių rūšis, iš kurių net 55 peri. Miškas ypač svarbus uoksiniams paukščiams – geniams, meletoms, bukučiams, lipučiams, kuriems būtini seni, drevėti medžiai.

Vis dėlto būtent dėl šios biologinės vertės ši teritorija yra itin jautri. Ypač per perėjimo laikotarpį (kovo pabaiga-rugpjūčio mėn.) žmogaus lankymasis gali trikdyti paukščius, todėl svarbu rinktis atsakingą elgesį gamtoje.  Būtent todėl svarbu pabrėžti – nors šios vietos yra išskirtinės savo gamtine verte, lankymasis jose turi būti atsakingas, geriausia rinktis pažintinius takus ar specialistų organizuojamus žygius. Ne visos vietos yra skirtos intensyviam lankymui – kartais didžiausia pagarba gamtai yra gebėjimas jos netrikdyti.

Kultūros pėdsakai kraštovaizdyje

Kelionės metu aplankytas ir Skrebiškių alkakalnis, dar kitaip vaidinas “Bažnyčios kalnu” – archeologinis objektas, menantis senąsias baltų tikėjimo tradicijas. Tokios vietos leidžia suprasti, kad šis kraštas svarbus ne tik gamtine, bet ir kultūrine prasme.

Patirtis, kuri išlieka

„Drusių“ žygis tapo ne tik fiziniu išbandymu, bet ir prasminga patirtimi, leidusia pažvelgti į kraštovaizdį per istorijos ir gamtos prizmę. Kartais istoriją iš tiesų lengviau suprasti einant – patiriant kelią, kuriame svarbūs tie patys dalykai kaip ir kadaise: drąsa, atsargumas ir pagarba aplinkai.

Pavasario sezonas atidarytas – kviečiantis pažinti saugomas teritorijas atsakingai ir atrasti jų vertę ne tik akimis, bet ir supratimu.