SENOSIOS ADVENTO TRADICIJOS

Advento laikas nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų yra susikaupimo, ramybės metas, skirtas apgalvoti besibaigiančius metus. Nuo seno buvo tikima, kad  per adventą negalima dirbti įvairių darbų: negalima verpti, malti girnomis. Negalima kirpti avelių, nes po to vėlesnė jų vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti. Tuo laikotarpiu nebuvo galima triukšmauti, tačiau jaunimas rinkdavosi vienoje kaimo troboje ir vakarodavo,  merginos burdavo- bandydavo atspėti ateitį, mėgindavo sužinoti, iš kurios pusės laukti piršlių. Advento laikotarpiu negalima važiuoti į mišką pjauti malkų. Buvo tikima, kad tokios malkos pečiuje pokšės, gali uždegti net namus.

Advento burtai dažniausiai buvo susiję su ateities spėjimu, meile, derliaus prognozėmis ir šeimos gerove.

Iš gamtos reiškinių ūkininkai spėdavo būsimą derlių:

1. Jei daug ir gilus sniegas, tikėdavosi gero vasarojaus, jei Adventas saulėtas – lauk gero daržovių derliaus.
2. Jei žiemą laukuose gausiai sninga — tikėta, kad pavasarį ir vasarą bus daug derliaus.
3. Jei žiemą miškas tolimajame horizonte atrodo melsvas — tai ženklas, kad greit bus atšilimas.
4. Kai žiemą saulė leidžiasi graži ir ryški, tikėta — kad ateinančios dienos bus šaltos, bet saulėtos.
5. Jei vakarais dūmai iš kaminų kyla vertikaliai aukštyn — laukiama giedros.
6. Jei žiemą sniegas nukrinta ant medžių lapų ar šakų — tikėta, kad žiema bus švelni ir palanki gyvuliams, o ateinanti vasara – dosni.

Prisiminti senąsias advento tradicijas taip galite dalyvaudami mūsų edukacijose:

Parengta pagal  etnokultūrologės J. Garnelienė tekstą