ŠVIESA IR ATMINIMAS: TRADICINĖS ILGĖS

“Oi, toli, toli, toli tolumėla,

Toli mano giminėla už debesėliu.

Siųsčiau paslalį ir mielą tarnelį,

Kad pribūtų tėvužėlis šį vakarėlį.

Nėr man paslalia, nei miela tarnelia,

Nepribūva tetušėlis šį vakarėlį”

Rudenį, kai laukų darbai jau baigti, senovės lietuviai ne tik dėkodavo už derlių, bet ir prisimindavo tuos, kurie paliko šį pasaulį. Šventė, žinoma kaip ILGĖS, būdavo minima rudens pabaigoje – spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje – ir buvo skirta mirusiems bei derliaus užbaigimui.

Vėlių pasaulio globėju laikytas Žemininkas, požemio ir mirusiųjų dvasia. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį. Patarlės primindavo, kad pagarba mirusiesiems yra žmogaus pareiga: „Be protėvių palaimos nė derlius nedygtų.“ „Mirusiųjų atminimas gyvųjų gyvenimą laimina.“ „Kas vėlių nemini, tas ir pats kelio neranda.“

Tikėta, kad rudenį, ILGIŲ metu, vėlės grįžta aplankyti namų, todėl žmonės joms palikdavo maisto ir degdavo ugnį. Laužai būdavo kūrenami pakelėse, kapinėse ar pilkapiuose, kad klaidžiojančios vėlės turėtų šviesos ir šilumos – kartais jie rusendavo visą naktį. Tą vakarą žmonės rinkdavosi prie senų kapinių ar pilkapių, kepdavo duoną, vaišindavo mirusiuosius, giedodavo giesmes, grodavo kanklėmis. Tai buvo metas, kai gyvieji ir vėlės, anot senolių, galėdavo trumpam „susitikti“.