Tarp uolienų ir laiko sluoksnių: pokalbis su VU paleontologe dr. S. Rinkevičiūte

Lapkričio 8 d. Biržų regioniniame  parke svečiavosi ir edukaciją vedė Vilniaus universiteto dėstytoja ir mokslininkė, paleontologė dr. Simona Rinkevičiūtė.  Paleontologija  – tai mokslas, tiriantis Žemės geologinės praeities gyvybę, pagal organizmų liekanas ir jų veiklos pėdsakus. Ji padeda suprasti organinio pasaulio evoliuciją, jo vystymosi dėsningumus ir Žemės istoriją. Edukacijos metu dalyviai galėjo susipažinti su paleontologijos mokslu susipažinti iš arčiau, apžiūrėti ir patyrinėti uolienas, mineralus ir fosilijas.

Kaip atsiranda meilė paleontologijai? Kodėl fosilijos slepia daugiau paslapčių nei pirmo žvilgsnio gali atrodyti? Ir kaip iš mažytės, mikroskopinės fosilijos mokslininkai atkuria istorijas apie gyvūnus, kurių seniai nebėra? Šiuos ir kitus klausimus aptarėme su pačia dr. Simona Rinkevičiūte.

 

Kaip susidomėjote paleontologija?

Paleontologija susidomėjau dar mokydamasi mokykloje, maždaug devintoje-dešimtoje klasėje. Tuo metu jau žinojau, jog noriu studijuoti biologiją, tad prisijungiau prie Studentų Gamtininkų Mokslinės Draugijos organizuojamos ekspedicijos po šiaurės Lietuvą. Jos metu aplankėme įvairius gamtinius objektus, o vienas iš jų buvo Šaltiškių triaso molio karjeras.  Daug kas iš mėgėjiškai besilankančių nežino, jog ant triaso nuogulų slūgsantys smėliai yra kitokios kilmės ir priklauso juros periodui. Būtent tose nuosėdose ekspedicijos metu vienas iš draugų pirmasis rado keletą fosilijų ir apie jas papasakojo. Fosilijų išsisaugojimas buvo nepriekaištingas – buvo galima matyti net žėrintį perlamutro sluoksnį, kas iš ties yra tikrai retas reiškinys visame pasaulyje. Negalėjau patikėti, jog beveik 200 milijonų metų kriauklė gali taip atrodyti, o svarbiausi klausimai buvo – kaip taip įmanoma, kokios sąlygos tai nulėmė? Studijuojant biologiją, atėjus laikui pasirinkti baigiamojo darbo temą, prisiminiau šią akimirką ir pagalvojau, jog tai būtų tobulas šansas gauti atsakymus į visus tuomet kilusius klausimus ir patenkinti savo smalsumą. Toliau magistratūroje ir doktorantūroje studijavau geologiją.

 

Ko reikia norint tapti paleontologu?

Tikriausiai teisingiausias atsakymas būtų – smalsumo ir vaizduotės. Paleontologijoje kitaip nei biologijoje daug dalykų nėra akivaizdūs, dažnai randame kiautelį, dantuką ar kauliuką –  ir tik iš to turime nuspręsti, kaip gyvūnas atrodė, ką valgė ar net koks buvo jo elgesys. Tad neturint užsispyrimo ir ryžto išsiaiškinti viso to iš tiek mažai – paleontologo profesija gali pasirodyti sudėtinga. Aišku, norint tapti paleontologu reikėtų mėgti gamtą, norint dirbti mokslinėje institucijoje reiktų baigti geologijos ar biologijos studijas universitete. Nors, nepaisant to, pažįstu ir keletą mėgėjų paleontologų, kurie padarė itin didelį indėlį į šią mokslo sritį.

 

 Kokius įdomiausius, netikėčiausius radinius  esate atradusi, ar tyrusi?

Kadangi pati tiriu ostrakodus – mažus dvigeldžius vėžiagyvius, gyvavusius prieš 400 milijonų metų, tikriausiai vis dar džiugina nepaprastai gerai išsisaugoję ostrakodai, rasti Gotlando saloje aplankytoje atodangoje. Ištisas sluoksnis uolienų, kuriame kaip aguonų sėklytės išsibarstę tūkstančiai ostrakodų, o pasižiūrėjus pro padidinamąjį stiklą supranti, jog kiekviena sėklytė pasižymi unikalia ir be galo sudėtinga paviršiaus morfologija. Taip pat esu ypač sužavėta Tailande matytais kelių metrų storio uolienų sluoksniais, sudarytais vien iš pilvakojų moliuskų fosilijų, bei itin keistos ir be galo įdomios fosilijos, rastos kreidos periodo nuosėdose Lietuvoje, kurios vis dar neatpažintos – tikrai turėsime ką veikti netolimoje ateityje.

 

Kokių fosilijų galima rasti Lietuvoje? Kuo jos įdomios, svarbios? Ar čia įmanoma rasti dinozaurų liekanas?

Lietuvoje be jokios abejonės galima rasti įvairių laikotarpių ir organizmų grupių fosilijų. Šalies šiaurėje atsidengia uolienos, kuriose gausu devono, permo ir juros nuosėdų. Devono ir permo uolienose gausiausia mikrofosilijų, kurios plika akimi nematomos, tačiau tinkamais būdais apdorojus uolienas laboratorijose išgaunamos konodontų, skolekodontų ir žuvų fosilijos, dažnai galima rasti ir makroskopinių pečiakojų bei dvigeldžių moliuskų.

Juros periodų atodangų Lietuvoje nėra išlikę daug, nors praeityje buvo vykdyta gausybė itin svarbių tyrimų, o mokslinėse institucijose saugomos ištisos kolekcijos amonitų, dvigeldžių, brachiopodų, žuvų, pilvakojų ir kitų fosilijų. Būtent šio periodo nuosėdose Lietuvoje buvo aprašyta daugybė naujų mokslui rūšių, o pagal jas įvertinta šio periodo stratigrafija. Taipogi šiuose sluoksniuose rastos ir dinozaurų liekanos: moksleivių grupė rado keletą dantų, o mokslininkai triaso periodo nuosėdose yra suradę fitozauro žandikaulį ir taip pat kelis dantis. Visi dinozaurai, kuriuos būtų galima rasti Lietuvoje, gyveno jūrose, kadangi praeityje aukščiau minėtuose laikotarpiuose Lietuvos teritorija buvo po vandeniu.

Dar noriu paminėti, jog fosilijas galima rasti visoje Lietuvos teritorijoje: dėl ledynų veiklos praeityje šalies paviršius padengtas gausybe riedulių. Nors dauguma jų yra magminės ir metamorfinės kilmės uolienos atneštos iš Skandinavijos, daug riedulių atkeliavo iš Estijos, Latvijos, yra nuosėdinės kilmės, o juose dažnai gausu itin senų fosilijų, tad žmonės fosilijas randa ir laukuose, daržuose, grindinyje.

 

Kiek laiko užtrunka fosilijos ištyrimas nuo radimo iki publikavimo?

Žinoma, pirmiausia fosilijas reikia rasti. Dažnai organizuojamos ekspedicijos siekiančios atsakyti į tam tikrus geologinius klausimus. Jų metu surenkamos uolienos, nuosėdos, atskiros fosilijos.

Laboratorijoje darbas gali užtrukti nuo kelių dienų iki mėnesių ar net metų, priklausomai nuo to, kokia fosilijų sudėtis, ir kokie uolienų apdorojimo metodai taikomi.

Tuomet fosilijos tiriamos, aprašomos, jei nusprendžiama, jog tai yra nauja mokslui rūšis, turi oficialiai būti suteikiamas mokslinis rūšies vardas, reikia patikrinti, jog jis nebūtų “užimtas”.

Taip pat dažnai reikia vykti į užsienį palyginti turimą medžiagą su muziejų kolekcijomis, pasikonsultuoti su kolegomis ir specialistais.

Tuomet ruošiama publikacija, teikiama pasirinktam moksliniam žurnalui, kur tekstą ir informaciją tikrina ir įvertina pasaulinio lygio mokslininkai. Jei viskas įvertinama teigiamai – straipsnis publikuojamas.

Tad vienareikšmiško atsakymo nėra, jei esi lydimas sėkmės, viskas gali užtrukti kelis mėnesius, jei susiduri su sunkumais – kelis metus. Juolab visuomet turi bent kelis projektus, ties kuriais dirbi.

 

Kaip šiuolaikinės technologijos keičia tyrimus?

Įtaka yra didžiulė ir iš ties nuostabi! Vien mikroskopo atsiradimas leido tyrinėti plika akimi nematomas mikrofosilijas – mokslui atsivėrė visiškai nauja plotmė.

Dažnai taikomi geocheminiai metodai yra destruktyvūs, kuomet fosilijos turi būti sutrinamos ar pažeidžiamos, kas tikrai nėra idealu. Atrandami nauji įrenginiai ir metodai leidžia gauti daugiau duomenų, matavimus atlikti tiksliau, išpreparuoti tiksliau, išsaugoti fosilijas nuo dūlėjimo ilgiau.

Tiesą sakant, ir pati šiuo metu dirbu su mokslininkų grupe, su kuria siekiame įtvirtinti naują metodą geologijoje ir paleontologijoje.

 

Su kokiais iššūkiais susiduria paleontologai? Kas sunkiausia Jūsų darbe?

Egzistuoja kelios problemos, kurias galėčiau paminėti. Visų pirma reikėtų prisiminti, jog fosilijos ir visi žemės turtai yra nacionalinis lobis, tad fosilijos taip pat. Nelegalus kasimas ir rinkimas, mainai ir pardavimai, tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu lygmeniu, neleidžia mokslininkams pilnai įvertinti įvairovės, pokyčių ekosistemose, lyginti fosilijų vienų su kitomis. Jei radote įdomią fosiliją raginu pasidalinti su mokslininkais, tai jokiu būdu nereiškia, jog ji iš jūsų bus atimta – po atliktų tyrimų grąžinsime, o gal pasiūlysime, jog jūsų eksponatas atsidurtų net muziejuje! Taip pat dėl žmonių veiklos mažėja atodangų, vietovių, kur gali būti atliekami kasinėjimai, finansavimo trūkumas, politiniai sprendimai ir t.t.

 

Jeigu galėtumėte prikelti bet kurį išnykusį gyvūną, kurį pasirinktumėte, ir kodėl?

Kaip mokslininkė tikriausiai neprikelčiau nieko, nes iš kart mąstau, kokią tai įtaką turėtų ekosistemoms bei žmonėms. Įsivaizduokite, jei skraidytų kelių metrų dydžio plėšrūs pterozaurai, galintys praryti žmogų, vaikščiotų T-Rex… tikriausiai sugyventume prastai. Bet smagu būtų pamatyti kelių metrų pločio spindinčias kriaukles turėjusius amonitus, plaukiojusius jūrose, manau turėtų būti gan įspūdinga. Taip pat būtų įspūdinga pamatyti keliolikos metų aukščio grybus, augusius prieš kelis šimtus milijonų metų – turėtume ne smėlio audras, o grybų sporų audras! Vargšai tie, kurie alergiški…

 

Ačiū dr. S. Rinkevičiūtei už įdomią edukaciją ir nuostabų, šiltą ir žinių pilną pokalbį. O kas  žino, gal kitą kartą eidami lauku ar žvyrkeliu, rasit savo pirmąją fosiliją ir atskleisit šiek tiek išnykusių pasaulių paslapčių.

O jei šis susitikimas pažadino smalsumą ir norą sužinoti daugiau – kviečiame pratęsti pažintį su geologijos ir paleontologijos pasauliu!

Apsilankykite Vilniaus universiteto Geologijos muziejuje, kuriame galite iš arti pamatyti įspūdingas fosilijų, mineralų ir uolienų kolekcijas ir sužinoti, kaip Žemė keitėsi per milijonus metų.

Apie geologijos studijas: https://www.vu.lt/studijos/stojantiesiems/bakalauro-studiju-sarasas/geologija

Nuotraukos iš S. Rinkevičiūtės archyvo

.