UŽ ŠVARIĄ KALBĄ SU DRUSKA

Šiandien – Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Iki šių dienų išliko mūsų protėvių išgryninta šnekamosios kalbos išmintis – patarlės ir priežodžiai – kalbos druska.

Patarlėse ir priežodžiuose atsispindėjo mūsų protėvių gyvenimas – kasdieninė buitis, tarpusavio santykiai, vaikų auklėjimas. Jose prabyla gili žmonių išmintis, pajuokiamos ydos, smerkiamas veidmainiškumas, melas, iškeliama žmonių moralė, tikėjimas gėriu, tiesos pergalė. Patarlių klasika: „Kalk geležį, kol karšta“, „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, „Dovanotam arkliui į dantis nežiūri“ ir rečiau naudotos: „Kiekviena pušis savo šilui ošia“ ar „Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa“ – taip vaizdingai mūsų protėviai sakė ant to, kuri nesipriešina, todėl visi jį išnaudoja.

Patarlėse ir priežodžiuose iki šių dienų išlikę ir senosios baltų mitologijos įvaizdžiai bei pasaulėjautos elementai. Štai priežodžiai: „Laksto kaip aitvaras“ arba „Ar aitvaras tave nešioja“ kilę iš senojo lietuvių tikėjimo, iš sakmių apie aitvarus – greitai skraidančias mitines būtybes, kurie iš vienų žmonių pavogtas gėrybes nešdavo kitiems. Kitose minimas perkūnas, sako: „Bijo, kaip velnias perkūno“, o pagyrūną perspėdavo: „Kas save giria, tą perkūnas spiria“.

Yra patarlių, kurios peržengė šalių ribas, buvo verčiamos iš vienų kalbų į kitas, todėl sunku nustatyti jų pradinę kilmę, jos tapo tarptautinėmis. Daugelis pasaulio tautų ta pačia prasme naudoja patarlę „Obuolys nuo obels netoli rieda“. Šio posakio archajiškumą patvirtina lotynų kalba užrašyti pavyzdžiai. Gerai žinoma patarlė „Drumstame vandeny žuvys gaudomos“ kildinama iš Ezopo pasakėčios, kurioje pasakojama apie žveją, užmetusį tinklą ir pradėjusį gąsdinti žuvis, maišant vandenį, taip tikintis daugiau jų pagauti. Jos morale teigiama, kad taip pelnosi nedori valdovai, sukeldami vaidus tarp savo pavaldinių.

„Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, visuomeniškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir visą gerą“ – rašė Mikalojus Daukša.

Norisi padėkoti mūsų protėviams išsaugojusiems  archajiškiausią indoeuropiečių kalbą, pasak poeto Adomo Mickevičiaus, ypatingą kalbą – turinčią kažką iš pakilios, žynių sakralinės kalbos – nepažįstančią storžieviškų posakių arba vulgarių keiksmažodžių.

Pxhere nuotrauka

Lina ŽALTAUSKAITĖ

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė